brangus dienorašti, šiandien nerimavau apie...
...tai, kad nebesiseka kompartmentalizuoti
Keiksmažodis, a? Nereikia gąsdintis, pažiūrėkim nuo pradžių. Nancy McWilliams, labai žavinti moteris, garsi psichoanalitikė, savo knygoje Psichoanalitinė diagnostika (2014) aprašo daug psichikos gynybos mechanizmų. Kompartmentalizaciją ji apibrėžia taip: "dar viena intelektualinė gynyba (...) jos funkcija - sudaryti sąlygas egzistuoti dviem priešingoms būsenoms be sąmoningai suvokiamos sumaišties, kaltės, gėdos ar nerimo". Kitaip sakant, galime būti įsitikinę vienas kitam prieštaraujančiais teiginiais, bet sąmoningai nesuprasti, kas jie prieštarauja vienas kitam. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, autorė pateikia pavyzdžių, pora jų: kuomet asmuo išaukština nuoširdaus bendravimo vertę, bet tuo pačiu atsisako su kuo nors atvirai bendrauti, arba kuomet asmenys smerkia diskriminacines nuostatas, bet mėgaujasi juodu humoru apie kitataučius ar kitų marginalizuotų grupių atstovus. Dar kitaip ši gynyba neretai apibūdinama per daiktų sudėliojimo į stalčiukus metaforą. Kai daiktai yra atskirose dėžėse, nesiliečia, tai ir netrukdo vienas kitam. Iki tol, kol kas nors įsibrauna į mūsų spinta ir atidaro du stalčius vienu metu, taip priversdami mus pamatyti abu tuos daiktus vienu metu. Tiesa, net ir tada galima išsisukti su gudria racionalizacija, bet kartais tenka pripažinti, kad kažką čia nuo savęs slėpiau, kad ir pati to aiškiai nesuvokdama. Pastaruoju metu man sukyla kažkokie jausmai, kuriuos dar sunku identifikuoti, kuomet kalbama apie darbo ir nedarbo santykį. Manau, kad visai neblogai esu susidėliojusi darbo grafiką bent ta prasme, kad po darbo valandų šventai nedirbu. Žinoma, norėtųsi, kad tos valandos būtų trumpesnės, kad turėčiau daugiau laisvo vakaro, bet bent tada, kai jau baigiu oficialias valandas - nebeapsikraunu. Na, man taip bent atrodė.
Dirbant terapeutu darbas, deja, nesibaigia ties konsultacijų pabaiga, nes egzistuoja toks konceptas, kad savo klientus ir jų istorijas turi pasinešioti su savimi. Metaforiškai, žinoma. Kartais labai sąmoningai dienos bėgyje pagalvoju apie tai, kas vyksta, ką man pasakojo, ką tai reiškia, kaip kažkokia matyta situacija man primena kliento situaciją. Bet procesas vyksta ir už sąmonės ribų. Pavyzdžiui, visą dieną vaikštau liūdna, sunkiai suprantu, dėl ko, tad tiesiog mėginu su tuo išbūti, kol visiškai staiga į galvą šauna suvokimas, kaip tą jausmą per konsultaciją man "įdėjo" klientė, nes pasąmoningai mėgina man parodyti, kaip jaučiasi pati. Kai šitą papasakoju draugams, kartais tenka išgirsti, jog nemoku palikti darbo už kabineto durų, reikėtų kitaip tvarkytis. Tame yra dalis tiesos - konsultacijų svorį nešiotis su savimi nuolat yra labai sudėtinga ir vargu, ar kam nors naudinga, bet yra ir kita pusė - dalį dalykų reikia nešiotis tam, kad už klientą apdirbčiau tą sunkią, neaiškią medžiagą, susivokčiau, kas čia įvyko, padėliočiau, pastruktūruočiau ir per konsultaciją atiduočiau aiškią ir suvirškintą idėją, ne "žalius" pajutimus, impulsus, emocijų pliūpsnius. Niekur čia nepabėgsi, klientus reikia pasinešioti su savimi. Taigi jau čia ta griežta riba, kad "nedirbu po darbo valandų" patampa labiau ombre, sakykim.
Kita situacija, yra susitikimai su draugais. Apie ką šnekam? Taigi vėl apie žmogų, jo patyrimus, džiaugsmus ir iššūkius, nerimus, visus bendravimo keliamus iššūkius. Na, kartais pokalbis paprastesnis, pvz.: apie pomidorus, kad veja ne tokia išpuoselėta, kaip kad norėčiau, bet nuo to vis vien kažkuriuo metu pereiname prie "o tai kaip tu??". Tikrai dar ieškau ribos, kaip bendrauti su draugais ir pažįstamais ne kaip psichologei. Labai stipriai norisi išmokti atskirti šias dvi savo dalis, kažkodėl stipriai bijau, kad tik nepradėčiau terapinti savo draugų. Tas gali išaugti iki tokio lygio, kad nebenoriu dalyvauti jokiose gilesnėse diskusijose apie žmogaus prigimtį, skausmus ir šiaip veikimą; noriu leisti laiką lengvabūdiškiau, daug juokauti, kartais privengiu pasigilinti į draugų išgyvenimus tiek, kiek galėčiau. Kažkur tiesiog sustoju. Tai nėra blogai, savo ribas žinoti yra būtina, bet, man regis, kartais sustoju ne vien dėl to, kad man per daug, bet dėl to, kad bijau, kas gali būti. Momentais, suprantu, tiesiog bijau, kad nepabūsiu šalia pakankamai gerai, nes, na, pagal specialybę kaip ir turėčiau. Vis sunkiau ir sunkiau darosi kompartmentalizuoti save - individą ir save - psichologę, viskas ima daug persipinti.
Kaip visada, tokią beviltiškumo akimirką pasisuku į "ok, o kaip kitiems būna?". Elektrikas, galvoju, gi ramiai su draugais dalinasi savo žiniomis, jei tik kas klausia (tikriausiai, aš nežinau, tik fantazuoju). Manikiūrininkė irgi. Kepėjas gal irgi? Bet, tikriausiai, kiekvienas turi tiek pat potencialo užknisti, jei ima dalinti patarimus neklaustas, aiškinti, kaip čia iš tiesų geriau reikia ir panašiai. Visgi, čia, galbūt, išsiskiriu, kad tiek elektrikas, tiek manikiūrininkė, tiek kepėjas gali savo paslaugas suteikti draugams, jei tik abu su tuo sutinka. Aš savo paslaugų draugams teikti negaliu. Galiu tik pabūti drauge. Ir galbūt tas mane ir gąsdina - kur aš draugė, kur aš peržengiu ribą. Iš draugų atsiliepimų suprantu, kad mano riba gerokai arčiau nei pas juos: kai tik imu save stabdytis, draugai sako, kad tik ką pasidarė įdomu - pasakyk. Man regis, kad susistabdyti save nuo draugės nagų tvarkymo, net jei kyla noras, yra lengviau, nei pasakyti savo smegenims "dabar neinterpretuok, ką čia tau sako. Klausyk, atliepk, bet neanalizuok, neieškok čia perkėlimų ir gynybų" - smegenys vargiai kada klauso tokių paliepimų.
Berašant visa tai man apsibendrina kaip baimė būti prasta drauge, su kuria galima bendrauti tik paviršutiniškai, bet giliau nieko ten nepakapstysi. Nes dabar - ne darbo valandos.
2024 06 28
...tai, kad norisi kontroliuoti net siurblį
Užsiknisau plauti grindis kabinete. Iš karto noriu pasiteisinti (turiu tokį obsesyvų polinkį prisiduoti iš anksto) - grindis plauti man visai patinka. Iš vis ką nors švarinti yra didelį pasitenkinimą keliantis jausmas. Bet situacija su tomis grindimis yra jau gana erzinanti. Neturiu kur laikyti plovimo šluotos, tai pirkau išsimontuojančią ir tenka kaskart ją susidėti (ir kaip tetrį mėginti tvarkingai sudėti atgal į spintą po plovimo), šluosčių negalima plauti kriauklėse, tai tenka prisipilti atskirą dubenį vandens; kriauklėje vanduo tik šaltas, tad reikia dar šildytis virdulyje. Ir galiausiai po viso to vis vien lieka ploviklio ar bala žino ko dryžiai, matomi ant parketo. Na, kažkuris kartas buvo paskutinis prieš susinervinimą ir sprendimą, kad eisiu ieškoti roboto siurblio savo keliolikai kvadratinių metrų. Šiek tiek nesmagu, ateina kažkoks perdėto išlepimo jausmas, bet mudu abu jau pažįstami, nebesipykstam labai stipriai. Jei galiu ir noriu, tai koks tikslas nerimauti, ar tikrai negalėčiau susitvarkyti kažkaip kukliau. Galėčiau, bet nenoriu, taigi eime toliau. Galbūt tą išlepimo jausmą kompensuoju ieškodama naudoto siurblio, bet racionaliai sau aiškinu, kad tokiam plotui naujas ir brangus paprasčiausiai neapsimoka, man pačiai to nereikia.
Savaitė kita ir mano pagalbininkas jau guli vidury kabineto, kur ieškau jam erdvės prisiglausti ilgesniam laikui. Visgi nusprendžiau roboto iškart nepirkti, o pradžiai išsinuomoti jį mėnesiui, pažiūrėti, ar pasiteisins mano idėja. Taigi, labai nekantriai laukiu išmėginti. O didžiausias išbandymas, pasirodo, buvo visai ne robotui, o mano kantrybei. Nežinau, ar jums yra tekę stebėti robotą siurblį, dirbantį kambaryje su daug kliūčių, laidų ir dar kilimu. Jis, mažutis, rodos net dejuoja, kol mėgina užkopti ant kilimo, apsisukti, susivokti, kodėl netelpa ten, kur mano, kad gali. O aš erzinuosi taip rimtai - čia tavo svarbiausias pasirodymas, nu pasitempk, parodyk, kad atitiksi mano lūkesčius. Svarstyti kitų variantų šiuo metu neturiu jokio noro. Galiausiai nesusilaikau ir stumteliu jį su ranka, kad lengviau užkoptų į savo kalną. Tada dar sykį, šįkart jau koja. Staiga prapliumpu juoktis, pamažėle ateina kažkoks momento absurdiškumas. Iš siurblio namuose žinau, kad visai gerai tie robotai susitvarko, jei tik nuolat į juos nespoksai ir leidi jiems dirbti savo tempu. "Eik tu savo darbų daryt ir leisk jam daryt savo. Ir nesimaišyk po kojom" pasakau sau mintyse ir vis dar su šypsena einu n-tąjį kartą perstatyti gėlių kabinete.
Gretimai iššoka kita tema: pastaruoju metu vis daugiau galvoju, kokia būsiu mama, kokios bus mano stiprybės ir kur jau dabar vertėtų atkreipti daugiau dėmesio. Tikriausiai jau pats mano vidus susipranta, kad artėja laikas. Tai šitą siurblio situaciją irgi pasiimu kaip pamoką, į ką vertą atkreipti dėmesį. Kantrybė kantrybė kantrybė. Kaip kartais yra sunku neskubėti ir leisti kitiems judėti savo tempu, pagal jų pajutimą. Juk vaiko tikslas nėra ką nors padaryti gražiausiai, tinkamiausiai ar tiksliausiai. Labiausiai norisi patirti patį procesą. O išsėdėti ir tik stebėti, kai atrodo, kad žinai, ką daryti, kaip padėti, kaip ištaisyti man skamba tokia (šiek tiek suidealizuojant) dieviška savybė. Jos labai reikia ir darbe. Kaip sakė viena dėstytoja, kad viena sunkiausių užduočių yra būti šalia vaiko ir stebėti, kaip jis pats perdirbinėja savo traumą. Tau nereikia guosti, aiškinti, raminti, kartais reikia tiesiog fiziškai būti kartu, šalia ir netrukdyti. Kuo toliau šita mintis eina, tuo daugiau iškyla skirtingų pavyzdžių apie tai, kaip teigiamai pasitarnauja gebėjimas nesikišti, kuomet nėra būtina. Santykiuose nutinka, kad žmogus pyksta, nes ne taip suinterpretavo situaciją. Tiesiog nesusikalbėjome ar neišgirdo. Tuomet labai norisi kuo greičiau išsklaidyti neaiškumus ir pasakyti, "ne, viskas ok, tu ne taip išgirdai" ir visa tai išsklaidyti. Net ir čia, pastebėjau, kartais naudinga leisti žmogui išsakyti viską, ką jis prikaupė, net jei tai galimai ir neatspindi realybės. Žmogus jau vis vien gyvena toje situacijoje, toje interpretacijoje ir su visais kartu ateinančiais jausmais, tai gal tikrai galima leisti prasivėdinti, tada viską paaiškinti? Žinoma, ne visada turiu tiek vidinių išteklių, kad gebėčiau suturėti sunkius kito jausmus. Kartais norisi viską sustabdyti čia ir dabar: paaiškinti, pasiteisinti, nesutikti, o kartais, deja, ir nuvertinti. Nes išbūti šalia, stebėti, bet nekontroliuoti gali būti tikras iššūkis.
O siurblys, beje, susitvarkė. Pirksiu. Tegu dirba ten savo tempu.
2024 05 27
...tai, kad norisi kontroliuoti net siurblį
Užsiknisau plauti grindis kabinete. Iš karto noriu pasiteisinti (turiu tokį obsesyvų polinkį prisiduoti iš anksto) - grindis plauti man visai patinka. Iš vis ką nors švarinti yra didelį pasitenkinimą keliantis jausmas. Bet situacija su tomis grindimis yra jau gana erzinanti. Neturiu kur laikyti plovimo šluotos, tai pirkau išsimontuojančią ir tenka kaskart ją susidėti (ir kaip tetrį mėginti tvarkingai sudėti atgal į spintą po plovimo), šluosčių negalima plauti kriauklėse, tai tenka prisipilti atskirą dubenį vandens; kriauklėje vanduo tik šaltas, tad reikia dar šildytis virdulyje. Ir galiausiai po viso to vis vien lieka ploviklio ar bala žino ko dryžiai, matomi ant parketo. Na, kažkuris kartas buvo paskutinis prieš susinervinimą ir sprendimą, kad eisiu ieškoti roboto siurblio savo keliolikai kvadratinių metrų. Šiek tiek nesmagu, ateina kažkoks perdėto išlepimo jausmas, bet mudu abu jau pažįstami, nebesipykstam labai stipriai. Jei galiu ir noriu, tai koks tikslas nerimauti, ar tikrai negalėčiau susitvarkyti kažkaip kukliau. Galėčiau, bet nenoriu, taigi eime toliau. Galbūt tą išlepimo jausmą kompensuoju ieškodama naudoto siurblio, bet racionaliai sau aiškinu, kad tokiam plotui naujas ir brangus paprasčiausiai neapsimoka, man pačiai to nereikia.
Savaitė kita ir mano pagalbininkas jau guli vidury kabineto, kur ieškau jam erdvės prisiglausti ilgesniam laikui. Visgi nusprendžiau roboto iškart nepirkti, o pradžiai išsinuomoti jį mėnesiui, pažiūrėti, ar pasiteisins mano idėja. Taigi, labai nekantriai laukiu išmėginti. O didžiausias išbandymas, pasirodo, buvo visai ne robotui, o mano kantrybei. Nežinau, ar jums yra tekę stebėti robotą siurblį, dirbantį kambaryje su daug kliūčių, laidų ir dar kilimu. Jis, mažutis, rodos net dejuoja, kol mėgina užkopti ant kilimo, apsisukti, susivokti, kodėl netelpa ten, kur mano, kad gali. O aš erzinuosi taip rimtai - čia tavo svarbiausias pasirodymas, nu pasitempk, parodyk, kad atitiksi mano lūkesčius. Svarstyti kitų variantų šiuo metu neturiu jokio noro. Galiausiai nesusilaikau ir stumteliu jį su ranka, kad lengviau užkoptų į savo kalną. Tada dar sykį, šįkart jau koja. Staiga prapliumpu juoktis, pamažėle ateina kažkoks momento absurdiškumas. Iš siurblio namuose žinau, kad visai gerai tie robotai susitvarko, jei tik nuolat į juos nespoksai ir leidi jiems dirbti savo tempu. "Eik tu savo darbų daryt ir leisk jam daryt savo. Ir nesimaišyk po kojom" pasakau sau mintyse ir vis dar su šypsena einu n-tąjį kartą perstatyti gėlių kabinete.
Gretimai iššoka kita tema: pastaruoju metu vis daugiau galvoju, kokia būsiu mama, kokios bus mano stiprybės ir kur jau dabar vertėtų atkreipti daugiau dėmesio. Tikriausiai jau pats mano vidus susipranta, kad artėja laikas. Tai šitą siurblio situaciją irgi pasiimu kaip pamoką, į ką vertą atkreipti dėmesį. Kantrybė kantrybė kantrybė. Kaip kartais yra sunku neskubėti ir leisti kitiems judėti savo tempu, pagal jų pajutimą. Juk vaiko tikslas nėra ką nors padaryti gražiausiai, tinkamiausiai ar tiksliausiai. Labiausiai norisi patirti patį procesą. O išsėdėti ir tik stebėti, kai atrodo, kad žinai, ką daryti, kaip padėti, kaip ištaisyti man skamba tokia (šiek tiek suidealizuojant) dieviška savybė. Jos labai reikia ir darbe. Kaip sakė viena dėstytoja, kad viena sunkiausių užduočių yra būti šalia vaiko ir stebėti, kaip jis pats perdirbinėja savo traumą. Tau nereikia guosti, aiškinti, raminti, kartais reikia tiesiog fiziškai būti kartu, šalia ir netrukdyti. Kuo toliau šita mintis eina, tuo daugiau iškyla skirtingų pavyzdžių apie tai, kaip teigiamai pasitarnauja gebėjimas nesikišti, kuomet nėra būtina. Santykiuose nutinka, kad žmogus pyksta, nes ne taip suinterpretavo situaciją. Tiesiog nesusikalbėjome ar neišgirdo. Tuomet labai norisi kuo greičiau išsklaidyti neaiškumus ir pasakyti, "ne, viskas ok, tu ne taip išgirdai" ir visa tai išsklaidyti. Net ir čia, pastebėjau, kartais naudinga leisti žmogui išsakyti viską, ką jis prikaupė, net jei tai galimai ir neatspindi realybės. Žmogus jau vis vien gyvena toje situacijoje, toje interpretacijoje ir su visais kartu ateinančiais jausmais, tai gal tikrai galima leisti prasivėdinti, tada viską paaiškinti? Žinoma, ne visada turiu tiek vidinių išteklių, kad gebėčiau suturėti sunkius kito jausmus. Kartais norisi viską sustabdyti čia ir dabar: paaiškinti, pasiteisinti, nesutikti, o kartais, deja, ir nuvertinti. Nes išbūti šalia, stebėti, bet nekontroliuoti gali būti tikras iššūkis.
O siurblys, beje, susitvarkė. Pirksiu. Tegu dirba ten savo tempu.
2024 05 27
...tai, kad mane gąsdina mano mintys
Jau kurį laiką kišenėje turiu labai gerą temą apie visokias baisias mintis, kurias žmonės sau tyliai nešiojasi ir niekam nesako, nes jos atrodo siaubingos. Nors pavadinimas čia labai tinka, bet šį sykį tema šieeek tiek kita. Jau daug kartų iš klientų teko girdėti "o ką kiti pagalvos?", bet paskutinį sykį šitai išgirdau kažkaip kitaip. "O jei taip nuoširdžiai - labiau bijot, ką kiti pagalvos, ar labiau kad jie patvirtins tai, ką jau galvojate apie save?" atsakiau.
Turėti stebinčiąją vidinę dalį, tą kuri sugeba šiek tiek atsitraukti nuo vidinių modelių ir kiek įmanoma objektyviau pasvarstyti, kaip mano elgesys gali atrodyti iš šono, kuomet aplinkiniai nežino, kas dedasi mano galvoje, nežino to, ko jiems nepasakau, yra labai labai nuostabu. Ne visi tą gebėjimą esame gerai išlavinę. Būna taip, kad žmogus yra iki skausmo įsitikinęs, kad situacija yra tokia, kokią ją suprantu aš, o visi argumentai prieš yra tiesiog tušti. Daug pykčio, daug bejėgiškumo gali sukelti toks santykis - kodėl tu manęs neklausai?! Visgi, manau, ne ką lengviau ir tam "neklausančiam". Retai kada žmonės sąmoningai renkasi neklausyti, paprastai tiesiog nesuveikia kažkokia sistema, neįsijungia saugiklis, kuris indikuotų "ei, žinai, kad galima į šitą situaciją pažiūrėti iš įvairių kampų, jo?". Nu neišeina išlipti iš savo batų ir trumpam įlipti į kito. Nepamesti ir visiškai nepaleisti savo nuomonės, bet laikyti ją tokiu atstumu, kad netrukdytų išgirsti ir kitų. Taip kartais ir susimąstau: kaži kiek žmogus, kuris pradeda "kiti garantuotai galvoja, kad..." sugebėjo išlipti iš savo batų ir pažiūrėti, kaip tas jo veiksmas galimai pasirodė kitiems, o kiek tai yra giliausių baimių apie save įgarsinimas. Šitoje vietoje veikia kažkokia magija - neretai lengviau ištverti dalykus, kai matau juos ant kito. Visos ydos, savybės, kurių nenoriu matyti savyje, puikiai matosi kituose. Paprasčiau svarstyti, ką apie mane pagalvos kiti, nei pripažinti, kad už šį poelgį smerkiu pati save. Taip pačiai nejučia kartais kitiems atiduodame ir sunkiai pakeliamus jausmus. Būna, rodos, nei specialiai, nei ką, bet kyla didelis noras priversti kitą jaustis kažkaip dėl to, kad kažkaip jaučiuosi aš. Tegu ir kiti aplink blogai pasijaučia - kodėl turiu tvarkytis viena? Šitą, žinoma, prašau priimti su didele sauja sarkazmo.
Atrodo, jog baisiausia, kad pasmerks kiti? Man regis, baisiau, kad pati netikiu ir nepasitikiu savimi pakankamai, kad atlaikyčiau tą numanomą kitų nepasitenkinimą. Nes faktas kaip blynas, kad kažkas mano elgesiu vis vien bus nepatenkintas, nesvarbu su kokiu kalnu gerų intencijų aš tai dariau. Dar labai populiaru yra slėptis už "nežinau, kuris sprendimas yra teisingas". Bet gi daugeliu atveju šita kategorija net negalioja, nėra įmanoma to teisumo įvertinti! Už to žodžio slypi idėja, kad yra tie teisingi sprendimai. Už kuriuos mane tik pagirs, niekas nepeiks. Kuriuos priėmusi jausiuosi super teisuolė, labai protinga, sumani, GERA.
Yra toks paprastas, labai greitas testukas: kai neramu, kad kiti teis ar nuvertins už tam tikrą elgesį, paklausiu savęs, ar už tokį elgesį teisčiau kitą. Na ir tikrai atsakymas dažniausiai yra neigiamas. Tad gal jau verta susidėlioti prioritetus kiek adekvačiau ir pradėti vertinti savo nuomonę stipriau, į visokius nepatenkintus komentarus atsakyti drąsiau ir už savo sprendimą pastovėti tvirčiau. Skamba paprasta, a? :)
2024 05 23
...vairavimo taisykles
Kažkurią dieną važiuoju namo iš darbo vakariniu aplinkkeliu. Nėra daug automobilių, tai ir nuotaika rami, važiuoju kiek lėčiau nei leistina. Kelias, visgi, yra ta vieta, kur sąmoningai leidžiu sau pabūti kiek paranojiška. Iš praktikos žinau, kad jei automobilis rodo posūkį - vairuotojas tikrai nebūtinai pasuks. Ir atvirkščiai - posūkio nerodo, bet nu jauti, tiesiog jauti iš šiek tiek keisto važiavimo, kad staiga pasuks. Tad kelyje, mano galva, reikia laikytis taisyklių, bet šalia nepamiršti, kad jų ne visada laikosi kiti. Akylumas ir atsargumas tikrai išeina į naudą.
Grįžkime į vakarinį aplinkkelį. Kaip ir minėjau, važiuoju nė nesiekdama leistino greičio, kuomet matau, kad nusileidęs nuo viaduko į mano užimamą juostą kėsinasi įsilieti BMW universalas. Ir dar posūkį rodo, vau! Galėjo jis į tą juostą įvažiuoti kokius tris kartus kol aš privažiavau, bet taip jau lėtai įvažinėjo, kad galiausiai prilėtinau praleisti. Na ir tada bam, sveika mano paranoja: BMW vairuotojas lyg išsigąsta, staigiai metasi atgal (tarp mūsų tikrai normalus atstumas) į pagreitėjimo juostą. Toliau nusprendžia važiuoti ja, iki pat kol pervažiuoja n ištisinių juostų ir jau tada užgazavęs užlenda į priekį ir nulekia, palikdamas pilkų debesėlių foną. Nežinau, kas čia įvyko, bet situacija nebuvo labai pavojinga, tai per daug ir nesureikšminau. Gal visai manęs atvažiuojant nematė, visko būna. Na ir galiausiai vis vien įsiperša mintis, kad... gal išsigando, kad sukdamas BMW netyčia parodė posūkį. Tada greit viską perdarė, o kompensavimui pažeidė dar kelias taisykles. Tfu, viskas galiausiai tvarkoje.
2024 05 17
...skirtumus tarp vyrų ir moterų
Noriu pasidalinti savo tyrimo rezultatais.
Tyrimą, to net nežinodama, vykdžiau 3-4 metus. Imtis – 4 asmenys. Bet čia toks, sakyčiau, labiau kokybinis tyrimas, tai nieko tokio, kad imtis maža. Tyrimo tikslo nebuvo – sunku tai padaryti, kai nežinai, kad kažkoks procesas iš vis vyksta.
Jei konkrečiau – per paskutiniuosius kelerius metus pamenu 4 atvejus, kai mačiau žmones visiškai naglai einančius per plačią gatvę (keturių, ar net šešių eismo juostų, jei skaičiuosime autobusų juostas), kuomet ja važiuoja automobiliai. Ne per perėją, žinoma. Tiesa, tris kartus pati vairavau automobilį, prieš kurį vyko eismo taisyklių pažeidimas, o vieną kartą stebėjau iš toliau. Imtis reprezentatyvi lyties atžvilgiu: du vyrai ir dvi moterys.
Labiausiai iš šių stebėjimų įsidėmėjo viena: moterys tai darė nė neatsigręždamos į artėjantį automobilį, sakyčiau net specialiai nuleidusios galvą. Tuo tarpu vyrai žiūrėjo tiesiai į akis vairuotojui. Vienas, tiesa, nuėjo dar toliau - sustojo ir ėmė rėkti man į automobilį. Svarsčiau apie ką čia ir priėjau hipotezę, kad galimai kai moterys daro kažką kvailo ir puikiai supranta, kad tai negerai, pajunta gėdą ir, kaip sakoma, iš gėdos net į akis negali pažiūrėti. Vyrai tuo tarpu ne tik kad neišreiškia gėdos, bet dar, tikėtina, nuo jos ginasi perdėtu pasitikėjimu savimi, ar net aplinkos apkaltinimu.
Nu ir nuoširdžiai sutrikau, kaip čia geriau. Gal iš tiesų, jei jau priėmiau sprendimą taip daryti, nesvarbu, protinga tai ar ne, gal geriau nedvejoti ir drąsiai tęsti. Paskui jau susirinkti pasekmes. Vietoje nuolatinių dvejonių mąstyti, kad taip, gal tai ir klaida, bet aš taip pasirinkau, taip ir darysiu.
Išvada aiški: lankstyti per kelią itin pavojingomis sąlygomis yra super kvaila. Bet, visgi, kitomis aplinkybėmis gal geriau pasisemti drąsos, mėginti surizikuoti ir suklysti, negu kad nuolat nerimauti ir dvejoti.
P.S. Tyrimo limitacijos: tas rėkęs ant automobilio vyras buvo aiškiai neblaivus. Tai galimai nieko čia bendro mano pastebėjimai su lytimi neturi.
2024 05 10
...vizitą pas šeimos gydytoją
Iš esmės savo šeimos gydytoju esu patenkinta. Augau daugiau su "pakentėk ir praeis" požiūriu, tad turiu tokį nerimą, kad atėjus pas gydytoją visąlaik reikės įrodinėti, kad man tikrai kažkas nepatogu/ skauda. Su šituo gydytoju taip nėra, jis kaip tik tiek daug klausinėja, kad suranda ir simptomų, į kuriuos dar nekreipiau dėmesio, ar buvau nurašius kaip nepakankamai svarbius kelionei iki poliklinikos. Kita vertus, reikėjo išmokti kaip eiti į konsultacijas, kad jos būtų efektyvios.
Pamenu, kaip grįžau namo po pirmos konsultacijos ir net nesupratau, kas ką tik įvyko – viskas tokiu greičiu, kad likau kaip pervažiuota, reikėjo atsisėsti ir susiprasti, ką toliau daryti. Dabar vizitams pas jį ruošiuosi panašiai ar net daugiau nei darbo pokalbiams. Susirašau visus simptomus, stengiuosi atsiminti, kada prasidėjo, ar nuolatos, ar su protrūkiais, ką bandžiau daryti, ar pagerėjo, kas daro įtakos, kokio tipo mano skausmas, kuriuo paros metu skauda, ar pavalgius skauda, kada prasidės mėnesinės, ar buvo temperatūra, ar pykina, ar svaigsta galva, kada vitaminą D tikrinausi, kiek vandens išgeriu per parą ir taip toliau. Tada viską kaip maldą išmokstu ir jau einu pas gydytoją. Šneka jis labai greit, tikrina visas hipotezes, kurias tik sugalvoja, todėl klausimų daug, o jei užtrunki porą sekundžių pagalvoti – ima arba detaliau aiškinti, ko klausia, arba jau kartoja klausimą. Yra buvę, kad sustresavau ir atsakiau kažkokią nesąmonę, kad tik greičiau. Tada nusijuokiau, į ką gavau žvilgsnį pakeltu antakiu, ir pasakiau tikrą atsakymą. Ir dar drabužius reikia pasirinkti lengvai apsirengiamus, nes bet kada gali tekti gultis apžiūrai. Tai apie pėdkelnes kokias pamiršk.
Suprantu, kad gydytojai padeda kiekvienas skirtingai. Vieni - lengvai išrašydami vaistus, kiti - dėmesiu ir rūpesčiu, treti - pasidalindami visa medicinos teoriją, kiek tik spėja per tą trumpą vizitą, dar kiti - atiduodami atsakomybę pacientui klausia "mhm, tai ką darysim?" Retai kitur kur reikia būti taip akylai įsitempus, siekiant iškart duoti atsakymą bei stengtis susikišti visą gydymo informaciją – ką tirtis, kokia tvarka tirtis, kurioj poliklinikoj greičiau tirtis, ką iki tol vartoti – per vieną kartą. Yra tekę pertraukti ir pasitikslinti, nieko blogo nenutiko (surprise surprise), bet jausmas lyg rankomis važiuojantį traukinį stabdyti. Dar išmokau, jei tik pradedi užsiminti, kad turi dar vieną nusiskundimą (nesusijusį), greit tas traukinys pervažiuos su „vienas vizitas – viena problema“.
Absurdiškiausia, kad kuo su daugiau paskirtų tyrimų lapelių išeinu iš šeimos gydytojo, tuo geriau pasirodžiusi šiame ligos "darbo pokalbyje" pasijaučiu.
2024 01 16
...tai, kad visko nesukontroliuosiu
Tos smulkmenos yra įdomus dalykas. Iš vienos pusės galima nekreipti į jas dėmesio, iš kitos – juk tai tik mažmožis, tikrai nesunku imti ir padaryti. Bet faktas tas, jog kad ir kaip besistengtum, visų tų smulkmenų sugaudyti niekada nepavyks.
Per grupines bokso treniruotes mus suskirsto poromis, o kadangi treniruotės labai aktyvios, pastebėjau, kad tenka intensyviai kvėpuoti savo porininkei į veidą. Tą akimirką tai nėra nei nemalonu, nei nepatogu, nes visiškai ne tas galvoje. Sulipę prakaitu plaukai, pirštinėje susmirdusios rankos – visa tai patampa normalu, nes apsidairius pamatau, kad visos mes taip pat. Grįžkime prie ventiliavimo viena kitai į veidą. Nusprendžiau, kad mažiausia, ką galiu padaryti iš pagarbos porininkei, tai prieš eidama į treniruotę kruopščiai išsivalyti dantis. Ir dar pasiskalauti burną skysčiu. Gali būti nuostabus žmogus, bet elementari higiena turi nemažai svorio, kaip smagu man bus leisti laiką šalia tavęs.
Taigi, vakar atsakingai užsiėmiau dantų šveitimo procesu, pasiekiau net tolimiausius dantis ir patenkinta nuėjau į treniruotę. Judam daug, viduje vyksta visokie procesai, kurių pasekoje eidama link vandens buteliuko pajuntu, kad atsirūgau pietums valgytu vištienos troškiniu. Ok, gali būti ir blogiau, bet turiu pripažinti, kad skaniau buvo, kai ėjo į skrandį, ne atgal. Ir štai, nepaisant mano pastangų būti kiek įmanoma maloniau kvepiančiai, rezultatas nebepriklauso nuo manęs. Labai greit, vos spėju pagauti, pralekia mintis "tikiuosi ji mėgsta vištieną".
2023 12 20
... Vilniaus stogus
Kažkur tuo metu, kai persikrausčiau dirbti į kabinetą J. Basanavičiaus gatvėje (kalba eina apie 2021m. vasarą) pradėjo remontuoti už lango stovinčią Vilniaus šv. Konstantino ir Michailo cerkvę. Tiksliau – dabino didžiulius cerkvės kupolus kuklia spalva – aukso. Nu ir vau, susižavėjau, tikrai. Taip didingai ir gražiai man pasirodė, gal net taip drąsiai. Visa tai prisidėjo prie to, kad ir iki tol labai džiaugiausi Naujamiesčio vaizdu pro langą. Taip žmonėms ir sakydavau (sakau ir iki šiol), kad dirbu ten, Basanavičiuj, kur prie cerkvės, žinai gi?
Dar tą pačią vasarą, prisiminimai jau ima blukti, kada tiksliai, į kabinetą pasikviečiau žaliuzių meistrą. Taip taip, vaizdas nuostabus, bet saulė į akis visą dieną lenda, tad reikėjo jos teikiamą šilumą atspindinčių žaliuzių. Kažkuriuo metu daugiau servetėlių jau buvo sunaudojama ne išriedėjusioms ašaroms, o prakaitui nuo kaktos valytis. Grįžkim prie meistro. Apžiūrėjo jis langą, o jei tiksliau, tai užmetė akį – geram meistrui nieko ten pernelyg iššūkį keliančio nebuvo - ir kažką sumurmėjo sau. Bet pirmi garsiai ištarti žodžiai buvo „Cha, nespėjo dar savo darbų baigt, o jau stogai nužaliavo. Va tiek to aukso.“
Pajutau, kad jo žodžiai sukėlė man labai daug nepasitenkinimo. Staiga užsinorėjau ir prisėsti, ir pašokti iš kėdės vienu metu. Gal galima žaliuzes sudėti greičiau? Visgi priėjau arčiau (turiu gerą stebėjimo kampą iš trečio aukšto) ir tikrai – statybinės atramos dar nė nenuimtos, bet tarp auksinių juostų lenda žalia spalva. Hm. Ant meistro jau nebe pìkta, iš vis nebesvarbu, ar jis dar kabinete. Kažkokie nusivylimo, tuštumos, apgavystės jausmai gręžiasi kelią į vidų. Tikrai sunku suprasti, kas čia įvyko, kodėl meistro žodžius priėmiau asmeniškai, kodėl man iš vis taip stipriai parūpo pastato stogai. Galiausiai priėjau vienintelės man logiškai skambančios minties, kad pasijutau apgauta. Suidealizavau tuos auksinius kupolus, lyg jie kažkaip pagerintų mano kabineto vertę (o gal ir pačios terapijos? Nu kaip gi neatsigaus žmogus, į šitokį grožį žiūrėdamas?), o čia buvau taip greit nuleista ant žemės – ne auksiniai tie stogai, nusiramink. Kas ateina po idealizavimo? Natūraliai – nuvertinimas. Bet kadangi buvau sąmoninga apie tą sekantį etapą, pamėginau pažiūrėti į situaciją kuo objektyviau, nepulti į kitą kraštutinumą. Įkvėpk, iškvėpk. Jei kažkas nėra pats geriausias, tai dar nereiškia, kad yra pats blogiausias. Taip, kuriam laikui tikrai buvau užburta tų stogų, bet, na, nėra jie dabar man kažkokie baisūs, nebepriimtini. Tik kartais, gal dėl apšvietimo ar kitų aplinkybių (išorinių ar vidinių), man jie atrodo tiesiog geltoni.
2023 12 13
...tai, kad bijau išreikšti pyktį
Kaip visada iš nerimo kur nors vėluoti susiruošiu ir išvažiuoju per anksti. Bet į reikiamą vietą atvažiuoti pernelyg anksti irgi nesinori, tada aplinkiniai galvos, kad visai neturiu ką veikti, kad labai nuobodžiai gyvenu. Galvoju, gal pavažinėti po miestą, kad šiek tiek prastumčiau laiką, bet kuras jau visai į pabaigą ir siaubingai vengiu važiuoti papildyti baką – irgi nerimą keliantis dalykas tos kuro kainos.
Hm, reikia kur nors tiesiog pastovėti! Važiuoju į Rimi aikštelę, ten susirandu ramią vietą, pageidautinai, kad šalia nestovėtų mašinos. Ir o siaube, ką tenka patirti, kai kažkas mėgina prisiparkuoti šalia. Nu va, atsitrenks, jau matau kad tuoj tuoj daužtels man į mašiną. Net jaučiu, kad paaukštėju, kaip kūnas įsitempia (pamėginkit įsitempti sėdėdami, paaugsit iššyk). Juokinga, kad baisiausia šitoj situacijoj ne tai, kad apgadintų man automobilį, bet kad tada tektų kažkaip į tai reaguoti. Nu, galvoju, jei atsitrenkia vos vos, ką čia dabar sakyti vienas kitam? Tiek jau tos, nieko čia baisaus neatsitiko (na, jei tikrai vos bumptelėjo), maloniai atsisveikinti ir sakyti „tiek jau tos“, o žmogui atsiprašant tiesiog suspausti lūpas, na, į tokią neva šypsenėlę, kad tik žmogus blogai nepasijustų.
Bet o ką, jei trinkteli stipriau? O ką, jei žmogus dar ir mėgina įtikinti, kad čia tavo kaltė, ar apsimesti, kad net neatsitrenkė, čia TU jį mėgini apgauti ir pinigų iškaulyti! Uhh, jaučiu, kaip kūnas dar labiau įsitempia, jau ir kvėpuoti primirštu, tiesiog akylai žiūriu, kada jau čia atsitrenks. Bet pala, jei taip labai spoksau, žmogus pagalvos, kad kažkaip labai juo nepasitikiu, gali susijaudinti ir tada jau tikrai kažką sumaišys ir atsitrenks. KĄ MAN DARYT! Sugalvojau! Reikia apsimesti, kad aš itin ties kažkuo susikoncentravusi (į rankas iškart telefoną, šiek tiek suraukiu antakius, na, kad atrodyčiau giliai susidomėjusi turiniu) ir jei bumptels, apsimesiu, kad tiesiog... nepastebėjau. Jeigu žmogus adekvatus ir supranta, kaip fu ir nejauku yra socialinės situacijos, jis gal porą sekundžių padvejos, bet galiausiai supras, kad geriau yra nieko nesakyti. Super, abu išvengiam viso to nejaukumo, o papildomai žmogus – gėdos, aš – siaubingo nerimo, kokia čia dabar turiu būti – labai pasipiktinusi apgadintu mano turtu, ar maloni ir nuolanki, sakanti, kad visko gi būna. Ok, mėginam šitą. Bet... Neeee, tik ne „bet“... Bet o ką, jei ten nubrozdins man dažus ir automobilis pradės rudyti... O jei pamatys draugas, kai grįšiu namo? Garantuotai nusivils, kad neišsikovojau nuostolių padengimo. Vėl iš pradžių, atrodo, kad to suknisto nerimo neįmanoma išvengti...
Pakeliu akis, pala - automobilis jau tvarkingai priparkuotas šalia, dabar reikia tik išgyventi tą momentą, kai esu įsitikinusi, kad keleivis darydamas duris jų nesustabdys ir sėkmingai tėkš į manąsias. Trys, du, vienas... Niekas nebakstelėjo. Hm. Akis dar vos kilsteliu, jos susitinka su žmogaus, katik išlipusio iš mašinos. Blemba, suprantu, kad visgi itin intensyviai spoksojau, garantuotai nejaukiai dabar jaučiasi. Išspaudžiu suspaustų lūpų šypseną ir, mano nuostabai, gaunu tokią pat atgal. Fu, pagaliau galiu atsikvėpt. Na ką, šauniai susitvarkiau iš tiesų! Dar kelios tokios situacijos ir jau bus laikas važiuoti, kur iš pradžių ir planavau.
2023 12 05
...tai, kad nežinau, ko tikėtis iš nepažįstamųjų
Skamba telefonas
Hm, skambina, numeris ne iš kontaktų sąrašo. O turiu laiko atsiliepti, neturiu niekur bėgti? Lyg ir turiu. Blemba. Pažįstami visada rašo per messengerį, o va iš nepažįstamo niekada nežinau, ko tikėtis. Gal norės apie gyvenimą pasikalbėti, ar dar blogiau – mėgins įtikinti nusipirkti naują ŽIAURIAI DIDELĮ televizorių.
Vis dar skamba.
Hmmm, na, gal ir pakaks laiko, dar pusvalandis iki reikalų. Bet o jeigu kalbės daug, tada man reikės pertraukti? Ir būti tuo nejautriu ir nemandagiu žmogumi? Uch.
Vis dar skamba.
Tai gal iškart pasakysiu, kad galiu kalbėti tik labai trumpai?
Oi, nebeskambina. Na, jei labai svarbu, tai tikrai paskambins dar sykį.
Tyliai meldžiasi, kad tik nebeskambintų.
2023 11 28
...tai, ką daryti su blogais žmonėmis
Rytinis kamštis. Norisi sakyti, kad įprastas, bet iš tiesų šitas kiek rimtesnis, navigacija rodo itin įmantrius vingius, kad tik išvengti stovėjimo raudonų galinių žibintų jūroj.
Tokiu atveju visada atsiras mėginančių įsirikiuoti į mano užimamą juostą (nors kartais atrodo, kad labiau man į automobilį įvažiuoti taikosi!). Aš linkusi įleisti - mane gerai nuteikia tas supratingas akių kontaktas su vairuotoju, mėginančiu man iš akių perskaityti, pristabdysiu ar ne, pradžiugina trumpas avarinio pablyksėjimas. Ir visada šitą patyrimą gadina naglai visus apvažiavęs ir dabar priekyje grubiai lendantis vairuotojas. Norisi jo nepraleisti – nes, na, tai bent pamokysiu, kitą kartą pagalvos, prieš taip elgiantis!! Kartu suprantu, kaip nieko jis nesupras, kaip dabar darosi kamštis ir kaip kas nors už manęs vis vien jį įleis, tad tiek tos pamokos... Bet kokiu atveju jaučiuosi šiek tiek pralaimėjusi – kad neva pasidaviau ir nekovojau už teisybę. Bet ir tokiais atvejais kažkur atmintyje šmėžuoja neryškūs vaizdiniai, kaip esu sau leidusi gana įžūliai kur nors įsirikiuoti. Ir neturėjau jokios intencijos apmauti laukiančius, tiesiog kartais papuola pasukti ne ten, kur reikia, o susiprantu jau po laiko. Tai gal ir tam užlendančiam vairuotojui taip? Šitaip galiausiai laimi evoliuciškai būdingas tikėjimas, kad iš prigimties mes visi daugiau geri, nei ne. Gal ir naivu, bet, manau, kiek paprasčiau, nei nuolat gyventi paranojoj, kad visi turi slaptų savanaudiškų kėslų ir siekia ir pakenkti kitiems.
2023 11 07
...tai, ar tikrai žinau, ko man reikia
Yra daiktų, kuriuos perku pigiai ir visiškai dėl to nesuku galvos. Yra daiktai, kuriuos galiu pirkti tik brangius. Kol kas aiškios racionalizacijos, kodėl vieni pakliūna į pirmą kategoriją, o kiti - į antrą, neturiu, tad klausimas lieka ateičiai. Bet šiandien apie kategoriją, kai pigus netinka ir itin džiaugiuosi, jei ilgai sekamas brandas atpigina dalykus. Taigi.
Gavau dovanų prabangų kambario kvapą. Uh, super, pati tikrai tokio nepirkčiau. Nėra kad finansiškai negaliu, bet galva neleidžia už kvapuką tiek mokėti. Ypatingai žinant, kad kvapą jausiu tik pirmas dienas, vėliau priprasiu ir net nepastebėsiu. Džiaugsmas liks tik kitiems, rečiau apsilankantiems. Galiausiai labai džiaugiuosi dovana, pasistatysiu darbe.
Atsinešu naująjį turtą į darbą ir nekantriai, kiek skubėdama išpakuoju. Aišku, procese šiek tiek kvapnaus vandens išsipila man ant rankos, bet, jei nuoširdžiai, kitaip ir nesitikėjau. Neturiu pakankamai susitvardymo viską daryti lėtai ir atsargiai. Augdami buvome labiau skatinami susitvarkyti su pasekmėmis, negu apmąstyti iš anksto. Grįžkime į kabinetą, kur mane iškart pasitinka labai stiprus, sunkus, kiek vyriškus kvepalus primenantis kvapas. „All good“, galvoju, tuoj kiek prasigaruos ir bus pasaka. Kol kas įdėsiu tik vieną pagaliuką.
Po valandos galva jau sukasi nuo to kvapo. Ne iš pasigėrėjimo, deja. Labiau jaučiuosi lyg silkė, autobuse prisispausta (kitų silkių) prie kokio tai vyro, kuris šiandien pusę buteliuko odekolono susipylė. „Bet čia gi prabangus kvapas, susitvarkys, bus super“ raminu mintyse save, o iš tiesų tai kita gija jau galvoju, kad tik klientų nesupykintų per stiprus kvapas. Šito vedama plačiai atveriu langą ir kartu su šiuo pribloškiančiu kvapų į lauką leidžiu ir visą radiatoriaus man padovanotą (na, suteiktą - šiaip susimoku) šilumą.
Po poros valandų situacija kaži ar geresnė, iš kvapo išimu ir tą vieną lazdelę. Galvoju, gal ir nieko būtų, kad čia stovėtų koks paprastas kvapas, kuris greit prasigaruotų. Gana ir kad gražus buteliukas stovi. Po valandos ir patį buteliuką jau kišu į spintą, nebegaliu susikaupti nuo kvapo.
Ir pikta, ir nervinuosi - gavau, ko labai norėjau, o reikėjo, pasirodo, gerokai mažiau.